Baigiantis nelengvai dėl karantino sąlygų žiemai, kaip ir daugelis, ieškojome būdų įveikti atskirtis, neprarasti ryšio su kitais mūsų kongregacijos namais ir ypač pasirengti Generalinei kapitulai, svarbiam įvykiui visų vienuolijų gyvenime. Kovo 1-7 d., kaip buvo numatyta, vyko mūsų asamblėja vaizdo konferencijos būdu. Teko padaryti didžiulę pažangą informatikos srityje, kad įsisavintume šį modernų bendravimo būdą, ir, nors baiminomės šio „nuotykio‟, viskas praėjo geriau nei tikėjomės, ir nuostabiausia, kad visos seserys liudijo džiaugsmą susitikdamos tegul ir nuotoliniu būdu.

Šią asamblėją, kaip ne pirmą mūsų sueigą, „vadeliojo‟ trys profesionalūs „koučai‟ ‒ taigi vėl naudojomės šiuolaikiškomis priemonėmis, kad ramiai, darniai ir taikiai, neeikvodamos energijos pašaliniams dalykams, įveiktume kliūtis mūsų bendruomenės istorijoje: priimtume mūsų Įkūrėjo tamsiąsias gyvenimo zonas, įtvirtintume pašaukimo naujus kelius ir ypač išgirstume Bažnyčios balsą: mūsų asamblėjoje dalyvavo Jo Ekscelencija José Ridriguez Carballo, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijos sekretorius ir Oteno vyskupas Benoît Rivière. Anksčiau Romoje vyskupas Carballo priėmė mūsų seseris, paskui parašė laišką visai bendruomenei, galiausiai skyrė visą dieną pokalbiui su visa bendruomene ir kiekvienais namais. Iš jo išgirdome energingą Avanti! (Tik pirmyn!)

Asamblėja vyko maldos atmosferoje: maldoje įžvelgti, kas man asmeniškai ir visai bendruomenei šiuo metu atrodo svarbiausia ir kartu statyti bendrą visos šv. Jono šeimos gyvenimo pamatą – toks šiuo metu yra mūsų „darbas“, kuris tęsiasi ir ateityje pareikalaus drąsos ir apsisprendimų.

Kai matome šį Bažnyčios lydėjimo rūpestį, negalime abejoti, kad Viešpats eina šalia. Turime viltį, kad šis asamblėjos triūsas duos vaisų ir su šia Palaimintąja viltimi pasitinkame Velykas, esminį mūsų krikščioniškojo gyvenimo laiką.