Kas naujo? – 2021 Liepa

Kur yra toji mano poilsio vieta? (Iz 61, 1)

   Poilsio, kurio ieško Dievas ir žmogus, tema skleidžiasi visame Šventajame Rašte. Norėdami tinkamai suprasti Jėzaus, Naujosios Sandoros poilsio tarpininko mokymą, pirmiausia turime suvokti dieviškojo poilsio pedagogiką Senojoje Sandoroje.

   Jeigu Biblija nuolat kalba apie poilsio būtinumą, tai ne vien dėl to, kad privalu atsipalaiduoti. Poilsio patirtis ir pastangos pailsėti yra svarbu, nes taip Dievas pataiso ir pašventina savo išrinktąją tautą bei kiekvieną žmogų.

   Istorinės, Išminties ir Pranašų knygos Senajame Testamente po truputį atskleidžia švento poilsio prasmę ir svarbą. Pradžios knyga parodo Dievą Kūrėją, besiilsintį savo kūrinijoje ir besidžiaugiantį, kad visa, kas sukurta, yra labai gera. Šventas poilsis visų pirma yra sandora su mūsų Kūrėju, norinčiu pailsėti mumyse idant atnaujintų mūsų gerumą ir panašumą į Dievą.

   Išėjimo knyga atveria mums naują poilsio prasmę: sandorą su Viešpačiu Atpirkėju. Jeigu Izraeliui būtina laikytis šabo dienos, tai Naujoji Sandora primena, kad jis nebe vergas, bet Dievo tarnas. Pailsėti – tai patvirtinti savo kilnumą, o taip pat pripažinti Dievo Apvaizdą, kuri rūpinasi, kad izraelitai turėtų ką valgyti savo švento poilsio dieną.

   Kunigų knygoje šventas poilsis pasirodo kaip visų šventumo įstatymų ir šventų susirinkimų pagrindas. Norėdamas pabrėžti ir apibendrinti šventumo reikalavimus Dievas primena, kad reikia „išlaikyti šabą“, – tarsi jame rastume visokio šventumo raktą. Kai išvardijamos iškilmės, kurias tauta privalo švęsti, kiekviena iš jų pradedama iškilminga poilsio diena. Taigi poilsis yra sandora su šventumo Dievu, kad žinotume, jog Jis, VIEŠPATS, mus pašventina. Šventai pailsėti tautai reiškia bendradarbiauti savo ir viso pasaulio pašventinime, kad taptume „šventa tauta“ ir „kunigiškąja karalyste“.

   Skaičių knyga mums atskleidžia dar vieną poilsio sandoros pagrindą: keliauti su Dievu ir būti su Juo, leisti Jam gyventi tarp mūsų ir mumyse. Kai Sandoros skrynia sustoja, sustoja ir visa tauta, taip mokydamasi Dievo poilsio ritmo.

   Iki šiol mėginame suprasti, kas yra poilsio laikas, kodėl tai svarbu Dievo ir žmogaus sandorai. Bet kur yra mūsų poilsio vieta? Pakartoto Įstatymo, Jozuės ir Teisėjų knygose matome, kad norėdami įžengti į Dievo pažadėtą poilsio vietą ir ją išsaugoti turėsime kovoti. Pirmoji ir Antroji Karalių knygos, o ir visos kitos Istorinės knygos nuolat primena, kad jeigu tauta liks ištikima Dievo Sandorai, ji bus palaiminta ir ilsėsis ramybėje. O jeigu ne – palaiminimo nesulauks...

   Galime mūsų tarpe pastatyti Dievui poilsio vietą – Sandoros skrynią, šventą miestą, iškilmingą šventovę – bet jeigu nesilaikome teisingumo kelio, ypač jeigu nepaisome šabo, prarasime Jo poilsio vietą mumyse, mūsų širdyse. Prieš ištrėmimą, o ypač po jo, Pranašų ir Išminties knygos, kurioms priklauso ir psalmės, mus ragina kovoti už šį vidinį poilsį. Kur mano sielos poilsio vieta? Kur Dievo poilsio vieta manyje?

   Psalmės mums parodo Dievą kaip mūsų Ganytoją. Jo gerumas, Jo rūpestinga priežiūra, Jo vedimas ir apsauga, Jo ištikima meilė ir gailestingumas, Jo nuolatinis buvimas su mumis yra tikrasis mūsų poilsio šaltinis. Jo valia mus visada išgano ir pašventina mus visur, kur bebūtume, taigi nesame ištremti iš savo poilsio vietos, net kai einame per kančias, sumaištį, tamsą ar tuštumą.

   Pranašai ypač atkreipia dėmesį į asmenišką atsakomybę už mūsų poilsį. Kiekvienas bent iš dalies esame atsakingas už neramumus, kurie pakenkia mūsų ir kitų ramybei. Pranašai įspėjo, kad tauta veltui tikisi rasti poilsį turtuose ar kitų tautų paramoje, o ne Dievo Šventykloje, kuri yra jų tarpe. Ji nenori gyventi kaip dera tautai, kuri ilsisi Dieve: rami ir pasitikinti, teisinga, nuolanki ir klusni...

   Pagaliau visos Išminties knygos žiūri į įvairias žmogaus gyvenimo situacijas, kuriose kyla klausimai apie galutinį poilsio atlygį. Pavyzdžiui, jeigu Dievas pažada kad teisingas ir išmintingas žmogus „ilsėsis patenkintas“ savo visokeriopa gerove (Pat 19, 23) – ilgu gyvenimu, garbe, turtais ir palikuonimis – kodėl manome, kad geras žmogus gali viso to netekti? Gal reikia kitaip suvokti Dievo pažadus?

   Tad laukia tauta, kol ateis Dievo Pašvęstasis, kuris atvers kelią į Dievo ir žmogaus poilsio vietą savo mokymu, buvimu ir savo auka...