Kas naujo? – 2021 Rugpjūtis
Kas naujo?
Mieli vienuolyno bičiuliai ir lankytojai,
Pranešame, kad mūsų vienuolyno gyvenimas ir veikla bus laikinai pristabdyti nuo šių metų liepos 1 d. iki gruodžio 1 d (Advento pradžios). Perduodame aiškią ir oficialią mūsų vadovybės informaciją Šv. Jono bendruomenės oblatams ir draugams:
Šių metų balandžio 19 d. įvyko vyskupų, kurių vyskupijose (Prancūzijoje) įsteigti mūsų namai, susitikimas. Jame dalyvavo mūsų ordinaras vyskupas Riviere, Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininkas, vyskupas Eric de Moulins-Beaufort, motina Gnevieve Marie ir mūsų Generalinė priorė sesuo Paul Marie. Šio susirinkimo metu buvo nuspręsta, kad prieš toliau imantis Generalinės kapitulos darbų, bendruomenei naudinga padaryti gerą pertrauką. Buvo pasiūlyta trumpai atsitraukti nuo buitinių mūsų vienuolynų rūpesčių, kad turėtume laiko dvasiškai ir žmogiškai pasisemti naujų jėgų, ramiai prieš Viešpatį peržvelgti visus sunkius įvykius ir, pradėdamos nuo Kristaus, toliau gyventume savo kontempliatyvų gyvenimą, reikalaujantį nuolatinio atsinaujinimo.
Ši pertrauka turėtų trukti nuo šių metų liepos 1 d. iki šių metų gruodžio 1 d.
Mūsų Generalinė vyresnioji, sesuo Paul Marie paragino visą mūsų kontempliatyviųjų seserų bendruomenę, turinčią namus Prancūzijoje, Amerikoje, Afrikoje ir Lietuvoje, padaryti 5 mėnesių pertrauką, kad pasisėmusios naujų jėgų galėtume geriau tarnauti Viešpačiui ir žmonėms. Tad šį laiką skirsime poilsiui, dvasiniam atsinaujinimui ir saviugdai.
Per šiuos penkis mėnesius mūsų namai Vilniuje neliks tušti, nes vis dėlto turime įsipareigojimų, kurių negalime apleisti: toliau rūpinsimės vienos sesers garbaus amžiaus tėvu, lydėsime 8 studenčių bendruomenę, prižiūrėsime savo aplinką. Todėl vienuolyne kiekviena sesuo „budės“ po mėnesį, ir likusius 4 mėnesius semsis vienuolinės patirties bei išminties kituose vienuolynuose Lietuvoje bei užsienyje. Taigi mūsų namai liks neuždaryti, ir visos ketiname vėl juose susirinkti ir tęsti savo maldos gyvenimą nuo 2021 m. advento pradžios.
Ši penkių mėnesių pertrauka mūsų bendruomenei yra daug pastangų reikalaujantis metas, kurį priimame iš Viešpaties rankų ramia širdimi ir su pasitikėjimu. Prašome remti mus malda ir, kad visi išlaikytume dvasios ramybę, svarbu, kad ši informacija liktų neiškraipyta. Visos oficialios žinios, susijusio su mumis, bus skelbiamos mūsų internetiniame puslapyje www.sv-jono-seserys.org. Dėl detalesnės informacijos ar kitų iškilusių klausimų galite tai pat kreiptis į vyresniąją, seserį Daivą Mariją elektroniniu paštu sr.daivamarija@stjean.
Kiekvieną ir visus laikome savo maldose, linkėdamos saulėtos vasaros, gero poilsio, sveikatos ir nekantriai laukiame advento, kai galėsime susitikti ir vėl budėti kartu, laukdami mūsų Viešpaties atėjimo.
-
VIEŠPATS yra mano Ganytojas, – man nieko netrūksta.
Žaliose pievose mane paguldo, prie ramių tvenkinių gano.
Kas yra tas dieviškas poilsis mumyse, kur jo šaltinis, kokie jo vaisiai?
Kas trukdo tam poilsiui, o kas padeda jį išgyventi?
Dvidešimt trečioji psalmė puikiai atsako į šiuos klausimus. Psalmininko poilsis Dieve yra toks gilus ir toks asmeniškas, kad net pačios nepalankiausios aplinkybės negali jo sutrikdyti.
VIEŠPATS yra mano Ganytojas, – man nieko netrūksta.
Žaliose pievose mane paguldo, prie ramių tvenkinių gano.
Jis atgaivina mano gyvastį, veda teisumo takais, kaip dera jo vardui.
Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi.
Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins.
Tu padengi man stalą mano priešų matomoje vietoje,
patepi dosniai mano galvą aliejumi – sklidina mano taurė!
Tik gerumas ir ištikima meilė lydės mane per visas mano gyvenimo dienas,
ir aš visados gyvensiu VIEŠPATIES Namuose.
VIEŠPATS yra mano Ganytojas, – man nieko netrūksta. Bet kokio dvasinio poilsio šaltinis yra VIEŠPATS, mūsų sielų Ganytojas. Jo buvimas šalia nuramina, o Jo globa užtikrina, kad nestigs to, kas būtina mūsų dvasiniam augimui ir saugumui.
Žaliose pievose mane paguldo, prie ramių tvenkinių gano. Jis atgaivina mano gyvastį. Dovydas pats ganė avis ir puikai žino, kaip ganytojas rūpinasi avimis. Avys yra trumparegės ir pačios negali rasti kelio į vešlias ganyklas, net jei jos visai šalia. Ganytojui reikia jas vesti. Avims reikalingi ramūs vandenys, jos nenori gerti iš tekančio srauto. Taip yra ir su mumis. Mūsų tikėjimo akims sunku pastebėti dvasinio poilsio vietas, kad galėtume „būti paguldyti žaliose pievose “. Mums reikalinga mūsų Ganytojo pagalba, nes esame išsiblaškę ir neramūs. Jis pats mus paguldo savo malone ir duoda gerti „vandens iš versmių, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4, 14).
Jis veda teisumo takais, kaip dera jo vardui. Dvasinis poilsis yra Dievo malonės dovana, bet jeigu norime jį išsaugoti, turime būti atsakingi ir bendradarbiauti su Dievu. Pailsėti Dieve galime tik tada, jeigu sutinkame vaikščioti Jo teisumo takais.
Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins. Pagrindinė mūsų neramumo priežastis yra blogio baimė ar jo patirtis, t. y. visa, kas gresia mūsų gerovei. Ypač mirtis ir baimė mirti slepia visa, kas mus laiko vergystėje (Žyd 2, 15). Vieną dieną mums visiems reikės eiti per mirties slėnį . Kur gi kitur, jei ne Dieve, einančiame mūsų priekyje, galime rasti ramybę žengdami per šį slėnį? Savo lazda jis parodo kelią kovodamas už mus, kai papuolame į nerimo žabangas ar prisiartiname prie nevilties slenksčio. Jis mus apgina nuo puolančių priešų. Mūsų paguoda yra Jo žodžiai, Jo pažadas „Tu su manimi“. Gerasis Ganytojas eina kartu su mumis ten, kur niekas kitas negali eiti, „didžiausios vienatvės keliu“ (Spe Salvi 6).
Tu padengi man stalą mano priešų matomoje vietoje, patepi dosniai mano galvą aliejumi – sklidina mano taurė! Kita svarbi mūsų gyvenimo neramumų priežastis yra priešai ar priešiškumas, slypintis išorėje arba viduje. Labai keista Ganytojo taktika mums paruošti puotą ten, priešiškumo centre, taip mums rodant savo svetingumą. Dovanai jis mus paruošia dangišką stalą ir mus patepa aliejumi, pakviesdamas į artimą santykį su savimi per sakramentus. Svarbiausia yra ne sėkminga pergalė prieš priešus, o bendrystė su Dievu, žinojimas, kad kiekvieną iš mūsų Jis myli ir brangina.
Tik gerumas ir ištikima meilė lydės mane per visas mano gyvenimo dienas. Mūsų poilsio vieta tvirtai stovi ant Dievo gerumo ir gailestingumo pamatų. Dievas yra visokio gerumo – mumyse ir aplink mus – Kūrėjas. Dar daugiau, jis mus kviečia rasti mūsų poilsio vietą Jo gerume. Kaip žinome, jo gerumas nuodėmių sužeistame pasaulyje atsiskleidžia per gailestingumą. Viešpaties ištikimoji gailestingoji meilė ne vien mus lydi, bet taip pat seka paskui mus, mūsų aikštingais keliais, kad vėl juos pakreiptų į gyvybės kelią.
Ir aš visados gyvensiu VIEŠPATIES Namuose. Psalmės paskutinė eilutė kalba apie amžinojo gyvenimo viltį, galutinę poilsio vietą, poilsio inkarą tų, kurie „eina į Dievo atilsį“ (Žyd 4, 1–11). Troškimas „visada gyventi Viešpaties Namuose“ kartais veda į vienuolyną, kartais kitur,... bet svarbiausia, kad jis visada kreipia į bendrystę su Dievu ir visais Jo šventaisiais. Saugokime širdyje vienas kitą Dievo poilsio vietoje, belaukdami susitikimo Dievo namuose.
Komentarai
Komentarai šiam įrašui uždrausti.