Kas naujo? – 2021 Rugsėjis
Kas naujo?
Mieli vienuolyno bičiuliai ir lankytojai,
Pranešame, kad mūsų vienuolyno gyvenimas ir veikla bus laikinai pristabdyti nuo šių metų liepos 1 d. iki gruodžio 1 d (Advento pradžios). Perduodame aiškią ir oficialią mūsų vadovybės informaciją Šv. Jono bendruomenės oblatams ir draugams:
Šių metų balandžio 19 d. įvyko vyskupų, kurių vyskupijose (Prancūzijoje) įsteigti mūsų namai, susitikimas. Jame dalyvavo mūsų ordinaras vyskupas Riviere, Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininkas, vyskupas Eric de Moulins-Beaufort, motina Gnevieve Marie ir mūsų Generalinė priorė sesuo Paul Marie. Šio susirinkimo metu buvo nuspręsta, kad prieš toliau imantis Generalinės kapitulos darbų, bendruomenei naudinga padaryti gerą pertrauką. Buvo pasiūlyta trumpai atsitraukti nuo buitinių mūsų vienuolynų rūpesčių, kad turėtume laiko dvasiškai ir žmogiškai pasisemti naujų jėgų, ramiai prieš Viešpatį peržvelgti visus sunkius įvykius ir, pradėdamos nuo Kristaus, toliau gyventume savo kontempliatyvų gyvenimą, reikalaujantį nuolatinio atsinaujinimo.
Ši pertrauka turėtų trukti nuo šių metų liepos 1 d. iki šių metų gruodžio 1 d.
Mūsų Generalinė vyresnioji, sesuo Paul Marie paragino visą mūsų kontempliatyviųjų seserų bendruomenę, turinčią namus Prancūzijoje, Amerikoje, Afrikoje ir Lietuvoje, padaryti 5 mėnesių pertrauką, kad pasisėmusios naujų jėgų galėtume geriau tarnauti Viešpačiui ir žmonėms. Tad šį laiką skirsime poilsiui, dvasiniam atsinaujinimui ir saviugdai.
Per šiuos penkis mėnesius mūsų namai Vilniuje neliks tušti, nes vis dėlto turime įsipareigojimų, kurių negalime apleisti: toliau rūpinsimės vienos sesers garbaus amžiaus tėvu, lydėsime 8 studenčių bendruomenę, prižiūrėsime savo aplinką. Todėl vienuolyne kiekviena sesuo „budės“ po mėnesį, ir likusius 4 mėnesius semsis vienuolinės patirties bei išminties kituose vienuolynuose Lietuvoje bei užsienyje. Taigi mūsų namai liks neuždaryti, ir visos ketiname vėl juose susirinkti ir tęsti savo maldos gyvenimą nuo 2021 m. advento pradžios.
Ši penkių mėnesių pertrauka mūsų bendruomenei yra daug pastangų reikalaujantis metas, kurį priimame iš Viešpaties rankų ramia širdimi ir su pasitikėjimu. Prašome remti mus malda ir, kad visi išlaikytume dvasios ramybę, svarbu, kad ši informacija liktų neiškraipyta. Visos oficialios žinios, susijusio su mumis, bus skelbiamos mūsų internetiniame puslapyje www.sv-jono-seserys.org. Dėl detalesnės informacijos ar kitų iškilusių klausimų galite tai pat kreiptis į vyresniąją, seserį Daivą Mariją elektroniniu paštu sr.daivamarija@stjean.
Kiekvieną ir visus laikome savo maldose, linkėdamos saulėtos vasaros, gero poilsio, sveikatos ir nekantriai laukiame advento, kai galėsime susitikti ir vėl budėti kartu, laukdami mūsų Viešpaties atėjimo.
-
„Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“ (Lk 10, 38–42)
Liepos ir rugpjūčio mėnesio meditacijose matėme, kaip Dievas nuo pat pradžių kviečia žmogų į sveiką ir šventą poilsį. Tai nereiškia, kad nebus triūso ar vargo, bet svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad būtina saugoti erdvę, kur mūsų kūnas ir siela galėtų atsigauti.
Sandoros šviesoje matome, kad Kristus atėjo pas mus kaip švento poilsio Tarpininkas ir Mokytojas. Jo pirmoji išganinga veikla ir mokymas buvo poilsis ėdžiose. O paskutinysis – kapo tyloje. išties, jo pastangos pataisyti Dievo tautos poilsio (šabo) suvokimą jį vedė tiesiai į mirtį (Jn 5, 16–18). Tai žinodamas, jis nesustojo, nes jo gimimo ir mirties tikslas – mus įvesti į poilsio vietą Tėvo namuose, ten, kur jis eina pirma mūsų paruošti mums vietos (Jn 14, 2–3).
Tai, kas naujo Kristaus mokyme, nėra vien tik supratimas, kad „šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui“ (Mk 2, 27) bet ypač žinia, jog „Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“ (Mk 2, 28). Pats Kristus yra mūsų švento poilsio vieta ir šaltinis: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28). Pažodžiui, pagal graikišką tekstą, tai reiškia aš duosiu jums poilsį. Kartais neužtenka, kad Ganytojas duotų mums progą pailsėti, jam tarsi reikia priversti mus pailsėti, mokyti pailsėti, kovoti už mūsų poilsį...
Luko evangelija duoda grąžų pavyzdį, kaip mokytis švento poilsio Kristaus mokykloje ir kaip reikia už jį kovoti su savimi.
„Keliaudamas Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė jį paviešėti. Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių. Morta buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu. Ji stabtelėjo ir pasiskundė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų“. Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“ (Lk 10, 38–42).
Abi seserys nori įtikti Kristui, būti jam atidžios, parodyti svetingumą. Jų skirtingi požiūriai ir laikysenos dažnai apibūdinami kaip skirtumas tarp aktyvaus ir kontempliatyvaus gyvenimo, bet, man atrodo, kad tai greičiau nerimastingo jaudulio ir švento poilsio kontrastas. Viešpats nepriekaištauja Mortos norui aktyviai tarnauti. Jos dosnus patarnavimas ir atidus Marijos išklausymas yra gražus svetingumas Įsikūnijusiam Žodžiui.
Jėzaus pastaba turi kitą tikslą – atkreipti Mortos dėmesį į vidinę jos nepasitenkinimo priežastį. „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų...“ Taip, ji rūpinasi ir sielojasi dėl visokių svetingumo smulkmenų, todėl nori sesers pagalbos. Bet skvarbus Jėzaus žvilgsnis aptinka dar kitus, asmeniškesnius neramumus. Daugeliu dalykų... Vien Jėzus ir Morta žino, kas šitie dalykai, bet aišku, kad ji yra nerami ir susijaudinusi dėl savo rūpesčio tinkamai priimti Viešpatį. Iš tiesų yra pakankamai priežasčių žmogaus prigimtyje ir žydų įstatyme, kurios sukeltų nerimą Viešpaties akivaizdoje. Kaip patikti Viešpačiui? Ką jam aukoti, kas būtų jam malonu? Kaip uždengti savo nusikaltimus?
Gražus yra rūpestis priimti ir patikti Viešpačiui, bet jeigu tas rūpestis tampa sielojimusi ar neramumu, tai turbūt čia slepiasi klaidingas troškimas įtikti Dievui. Dievas patenkintas savo malonėmis mumyse, o ne tuo, ką mes galime Jam padaryti be Jo.
Šv.Paulius laiške Romiečiams sako, kad „jie turi Dievui uolumo, tačiau šiam trūksta išmanymo. Nesuprasdami Dievo teisumo, jie bandė nusistatyti savą ir todėl nepakluso Dievo teisumui“ (Rom 10, 2–3). Uoli, bet nerami siela, gali eiti net iki žmogžudystės ir dievažudystės.
Jėzus visai nemenkina patarnavimo, bet įspėja, kad net geros valios veiklos gali tapti kliūtimi, jeigu esame taip susirūpinę patarnauti Dievui ar mylimam žmogui, kad pamirštame priimti jo buvimą ir būti su juo. Svetingumas, kurio trokšta Jėzus, yra nuolankios ir imlios širdies svetingumas, teikiantis vietą savyje. Tokį svetingumą jam pasiūlo Marija, ir Jėzus nenori jo prarasti. Jis apsaugo jos šventą poilsį, bet taip pat jos pačios „geriausiąją dalį, kuri nebus atimta“. Morta turbūt ketina pailsėti, kai viskas jau bus pabaigta, kai Jėzus jau bus išėjęs. Marija, atvirkščiai – jau yra savo poilsio vietoje Dieve, nes ji ilsisi ne tuo, ką Jam padarė, bet Jo paties buvimu.
Švelnus Jėzaus pabarimas Mortai tinka kiekvienam, kurį jis nori pavadinti savo draugu o ne vien tarnu (plg. Jn 15, 15). Daugelis dalykų, kuriais mes esame užsiėmę ir susirūpinę turi tarnauti Dievo poilsiui mumyse. Jo poilsis mumyse, o mūsų jame yra „geriausia dalis“, kurią mes galime visada pasirinkti, vienintelė dalis, kurios niekas negali iš mūsų atimti.
Komentarai
Komentarai šiam įrašui uždrausti.