Kas naujo? – 2021 Spalis
Kas naujo?
Mieli vienuolyno bičiuliai ir lankytojai,
Pranešame, kad mūsų vienuolyno gyvenimas ir veikla bus laikinai pristabdyti nuo šių metų liepos 1 d. iki gruodžio 1 d (Advento pradžios). Perduodame aiškią ir oficialią mūsų vadovybės informaciją Šv. Jono bendruomenės oblatams ir draugams:
Šių metų balandžio 19 d. įvyko vyskupų, kurių vyskupijose (Prancūzijoje) įsteigti mūsų namai, susitikimas. Jame dalyvavo mūsų ordinaras vyskupas Riviere, Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininkas, vyskupas Eric de Moulins-Beaufort, motina Gnevieve Marie ir mūsų Generalinė priorė sesuo Paul Marie. Šio susirinkimo metu buvo nuspręsta, kad prieš toliau imantis Generalinės kapitulos darbų, bendruomenei naudinga padaryti gerą pertrauką. Buvo pasiūlyta trumpai atsitraukti nuo buitinių mūsų vienuolynų rūpesčių, kad turėtume laiko dvasiškai ir žmogiškai pasisemti naujų jėgų, ramiai prieš Viešpatį peržvelgti visus sunkius įvykius ir, pradėdamos nuo Kristaus, toliau gyventume savo kontempliatyvų gyvenimą, reikalaujantį nuolatinio atsinaujinimo.
Ši pertrauka turėtų trukti nuo šių metų liepos 1 d. iki šių metų gruodžio 1 d.
Mūsų Generalinė vyresnioji, sesuo Paul Marie paragino visą mūsų kontempliatyviųjų seserų bendruomenę, turinčią namus Prancūzijoje, Amerikoje, Afrikoje ir Lietuvoje, padaryti 5 mėnesių pertrauką, kad pasisėmusios naujų jėgų galėtume geriau tarnauti Viešpačiui ir žmonėms. Tad šį laiką skirsime poilsiui, dvasiniam atsinaujinimui ir saviugdai.
Per šiuos penkis mėnesius mūsų namai Vilniuje neliks tušti, nes vis dėlto turime įsipareigojimų, kurių negalime apleisti: toliau rūpinsimės vienos sesers garbaus amžiaus tėvu, lydėsime 8 studenčių bendruomenę, prižiūrėsime savo aplinką. Todėl vienuolyne kiekviena sesuo „budės“ po mėnesį, ir likusius 4 mėnesius semsis vienuolinės patirties bei išminties kituose vienuolynuose Lietuvoje bei užsienyje. Taigi mūsų namai liks neuždaryti, ir visos ketiname vėl juose susirinkti ir tęsti savo maldos gyvenimą nuo 2021 m. advento pradžios.
Ši penkių mėnesių pertrauka mūsų bendruomenei yra daug pastangų reikalaujantis metas, kurį priimame iš Viešpaties rankų ramia širdimi ir su pasitikėjimu. Prašome remti mus malda ir, kad visi išlaikytume dvasios ramybę, svarbu, kad ši informacija liktų neiškraipyta. Visos oficialios žinios, susijusio su mumis, bus skelbiamos mūsų internetiniame puslapyje www.sv-jono-seserys.org. Dėl detalesnės informacijos ar kitų iškilusių klausimų galite tai pat kreiptis į vyresniąją, seserį Daivą Mariją elektroniniu paštu sr.daivamarija@stjean.
Kiekvieną ir visus laikome savo maldose, linkėdamos saulėtos vasaros, gero poilsio, sveikatos ir nekantriai laukiame advento, kai galėsime susitikti ir vėl budėti kartu, laukdami mūsų Viešpaties atėjimo.
-
„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!
Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs,
nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.
Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“ (Mt 11,28–30)
Šio mėnesio kvietimas pailsėti pasigirsta, kai septyniasdešimt du Jėzaus mokiniai grįžta iš pirmos apaštalavimo misijos, džiūgaudami, kad jiems paklūsta net demonai dėl Jo vardo (Lk 10, 17) Jėzus patvirtina jų misijos veiksmingumą, tačiau taip pat ragina: „Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios, džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje.“ (Lk 10, 20). Jeigu mokiniai sutelkia savo entuziazmą į galią išvarinėti demonus, jie rizikuoja pamiršti tai, kas svarbiau, nors ir mažiau charizmatiška bei įspūdinga: jų vidinę poilsio vietą, kurioje kaip mažutėliai jie pažįsta Tėvą Sūnaus malonės dėka (Lk 10, 21–22 ir Mt 11, 25–27).
Kai dvylika sugrįžo po pirmo apaštalavimo, Jėzaus jiems tarė: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“ (Mk 6, 31). O šį kartą jis ne tik kviečia eiti kažkur pailsėti kartu su Juo, bet ateiti pas Jį, pailsėti Jame: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“. (Mt 11, 28–30)
„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ Graikiški žodžiai αναπαύσω ir αναπαυσις, kurie išvertus reiškia „atgaivinti“ ir „atgaiva“, tiesiogiai kalba apie poilsio atgaivą. Žmogaus Sūnus gerai pažįsta, ką reiškia vargti kartu su prislėgtais savo tautiečiais. Jie yra sunkiai prispausti priešo okupacijos ir mokesčių. Juos slegia rabinų įsakymai: „Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti“ (Mt 23, 4).
Jėzus siūlo gyvenimo kelią, nepanašų į tą, kurį siūlo fariziejai. Jis siūlo gyvenimo kelią, kuriuo pats vaikščios su mumis. Nenešame savo kryžiaus paskui Jėzų, bet kartu su Juo. Gyvenimo išbandymų, sunkumų, ir nuodėmių pasekmių niekada nestigs, bet jeigu imsime Jėzaus jungą, nebereikės jų nešti vieniems.
„Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs...“ Kai galvojame apie jungą, tuoj pat įsivaizduojame sunkumus ir svorį, ypač jeigu jau esame pavargę ir prislėgti. Bet gal pamiršome, kad jungas visų pirma yra bendradarbiavimo ir buvimo šalia ženklas. Mokiniams, kurie ką tik sugrįžo iš misijos, jungas gali reikšti evangelizaciją, kuri kyla iš bendradarbiavimo su Kristumi. Nešdami Kristaus jungą, mokiniai kartu su Juo, tarsi artojai, ruošia sielų laukus priimti Dievo Žodį (plg. 1 Kor 9, 10–11).
Imti Jėzaus jungą taip pat reiškia dalyvauti Jo kančios slėpinyje: „VIEŠPATS uždėjo ant jo kaltę mūsų visų“ (Iz 53, 6). Pirmiau nei pakvietė mus imti savo jungą, Jėzus pats jį užsikrovė ant savęs, nes mes nebuvome pajėgūs jį nešti: „Mano nusikaltimai buvo į jungą surišti, jo ranka jie buvo supinti. Uždėtas man ant kaklo, jis išsekina mano jėgas.“ (Rd 1, 14). Dievo Sūnus atėjo palengvinti mūsų nuodėmės ir kančios naštą ir siūlo ją nešti kartu ne kaip bausmės naštą, bet kaip sandoros jungą. Lotyniškai žodis „sutuoktinis“ – conjugare reiškia nešti jungą kartu. Jėzus nori, kad imtumėm Jo jungą ne vien bendrai evangelizacijos ir išganymo darbui atlikti, bet ypač tam, kad būtume šalia, sukurdami meilės ir bendradarbiavimo ryšį su Juo. O svarbiausia, jungas yra dieviško Sūnaus dalyvavimo Šventojoje Dvasioje malonės ženklas.
„Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.“ Esame sujungti su Jėzumi. Senais laikais buvo įprasta nepatyrusį jautuką mokyti ramiai nešti savo naštą, sujungus jį kartu su stipresniu ir jau išmokytu jaučiu. Mūsų dieviško gyvenimo Mokytojas yra ne vien „skrendanti erelis“, jis taip pat romus ir nuolankus „jautis“ (Apr 4, 7), kuris savo pavydžiu moko mus, kaip vaikščioti Dievo vaikų keliais, iš meilės Tėvui nuolankiai ir švelniai nešant brolių naštas. (Gal 6, 2).
„Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“ Kaip jungas gali būti lengvas? Jėzaus jungas yra „lengvas“ ta prasme, kad jis gerai pritaikytas (χρηστός, well-fitted) ir jam, ir mums, nepaisant ūgio ir jėgų skirtumo tarp mūsų ir Dievo. Dievas pirmas prisiėmė sau mūsų žmogystės jungą, idant galėtų mumyse pratęsti savo dievystės jungą. Jeigu to nebūtų, krikščioniškas gyvenimas taptų puikiu pavyzdžiu įstatymo uždrausto „arimo su poron sukinkytais jaučiu ir asilu“ (Įst 22, 10), sukeliančio vien tik dvasinę trintį.
Jėzaus jungas taip pat „lengvas“, ta prasme, kad jis yra paprastas. Tai nėra sudėtingų įsakymų, bet Tėvo pažinimo jungas. „Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti.“ Jėzaus mokykloje svarbiausia pamoka yra pažinti Tėvą taip, kaip jį pažįsta Jo mylimasis sūnus. Tai yra mūsų išminties ir poilsio vieta.
Komentarai
Komentarai šiam įrašui uždrausti.