Kas naujo? – 2021 Lapkritis

ATIDUOTI SAVE KAIP KVAPIĄ AUKĄ DIEVUI (Ef 5, 2)

   Kaip lelija ant altoriaus

   Kontempliatyvus pašaukimas yra tarsi lelija ant altoriaus. Viena sesuo pasakojo, kaip važiuodamos į savo amžinuosius įžadus dvi seserys užsuko į Aušros Vartus. Ten kažkoks žmogus ant altoriaus buvo padėjęs leliją. Gražios puokštės buvo pamerktos, o lelija gulėjo ant altoriaus... Tada ji pagalvojo, kad tai gražus mūsų kontempliatyvaus gyvenimo įvaizdis – kai augalas pamerktas, jis džiugina ilgiau, yra naudingas, o nuskintas ir padėtas ant altoriaus jis neturi kitos paskirties, kaip tik būti visiškai dovanai paaukotas Viešpačiui. Panašiai ir kontempliatyvaus žmogaus pasiaukojimo vaisius žemėje nebus iš karto matomas, o galbūt ir visai liks paslėptas. Bet jis padėtas ant altoriaus. Jis aukoja savo širdį, nors ta širdis galbūt visai skurdi...

   Aukodamas žmogus nesitiki atgauti to, ką aukoja: jis atiduoda visiškai, dovanai. Dar daugiau: jis atiduoda dalelę savęs: savo uždarbio, sugebėjimų ar to, kas jam priklauso. Ir visada jis turi intenciją: tikisi, kad jo prašymas bus Dievo išgirstas, padėka priimta. Pašvęstajame gyvenime žmogus atiduoda Dievui visą save, visą savo gyvenimą, kad tarnautų jam.

   Paaukoti save kartu su Jėzumi ir Marija

   Gyvenimas aukos dvasia padaro mūsų širdį panašią į Jėzaus širdį. Nukryžiuotasis Jėzus mums yra aukos matas. Jėzus atėjo tarnauti ir atiduoti už mus savo gyvybę. Gyvenimas paaukotas Dievui, maldai, kitiems – tai Kristaus gyvenimas mumyse. Jėzus paaukojo save kaip gyvą, Dievui patinkančią auką. (Ef. 5, 2)

   Mergelė Marija mums taip pat yra aukos pavyzdys. Jos gyvenimo etapai suskirstyti į aukos Dievui ir artimui momentus: pasiaukojimas Šventykloje, Fiat apreiškimo metu, Jėzaus paaukojimas Šventykloje, Jos auka prie Kryžiaus, Dangun ėmimo slėpinys...

   Gyventi įžadais bendruomenėje

   Vienuoliniais įžadais – neturtu, skaistumu ir klusnumu mūsų pašvęstasis gyvenimas yra paaukotas Dievui. Šių įžadų dėka mūsų troškimai, jausmai, protas ir valia tampa tarsi ostija Gailestingajai Dievo Meilei. Kad įgyvendintume šią auką, mes ateiname, kaip sakė šv. Teresėlė, „tuščiomis rankomis“, nes neturime kitos aukos tik save pačią. Bet tos tuščios rankos nėra suglebusios, jos ištiestos į Dievą, kad save dovanotume ir priimtume kitus kaip dovaną, kad diena po dienos priimtume į savo širdį tuos asmenis, kuriuos Dievas mums leidžia sutikti savo kelyje, net kai sunku arba kai turime paaukoti meilės vienam asmeniui arba savo šeimai troškimą.

   Kasdienybėje tai pasireiškia mažais dalykais bendruomeniniame gyvenime, kurie įgyja prasmę tik tos aukos šviesoje. Dažnai turime atsisakyti daryti, kas asmeniškai labiau patiktų – ryte keltis sutartą valandą, nors labai norisi miego ir mieliau norėtųsi likti lovoje, valgyti, kas padėta ant stalo, o ne ką pasirinktum pati, atsidariusi šaldytuvą. Suskambus varpui, palikti pradėtus darbus ir eiti į koplyčią. Stengtis būti čia ir dabar su Viešpačiu ir dėl Jo.

   Daryti mažus, įprastus kasdieninius dalykus su didele meile – virti seserims ir svečiams valgyti, skalbti rūbus, plauti koridorių. Priimti viską, kas šiandien nutiks su meile ir pasitikėjimu – išklausyti vargšę moterį, kuri kasdien skambina telefonu ir skundžiasi, pasikalbėti su kenčiančiu žmogumi, kuris paskambina į duris, pagelbėti savo sesutei, kai ji kreipiasi, nors ir labai stinga laiko... Kaip sako šv. Teresėlė „Pasirinkau Viešpaties meilę kiekviename eiliniame dalyke, tad įdėsiu visą savo širdį, kad jis taptų neeiliniu.“ Darant kasdienius darbus su didžiule meile tie dalykai tampa nepaprasti. Bet tokia meilės auka nesimato, ji žinoma tik Viešpačiui.

   Kontempliatyvios sesers gyvenimas

   Kuo yra ypatingas kontempliatyvios sesers pasiaukojimas? Ji atsisako tiesioginio, matomo veikimo visuomenėje, atsitraukdama į vienumą, susitelkdama vien tik į buvimą su Viešpačiu. Jos aukos ir maldos vaisiai šioje žemėje dažniausiai lieka nematomi. Tai kontempliatyviųjų gilusis neturtas – jie sudega kaip tyli deginamoji auka, iš kurios žemėje nieko matomo nelieka. Tačiau šis neturtas yra ir jų širdies perlas, jautriausia vieta – maldoje ir kasdienėje aukoje užsimezga gili bendrystė su Viešpačiu, pasitikėjimas, kad Viešpats mato, atleidžia, girdi ir priima.

   Tuo pat metu kontempliatyviųjų tyli malda gali pasiekti tolimiausius paribius. Net ten, kur atmetamas apaštalo žodis ir sakramentai, dar gali prasiskverbti malda. Tik Jėzaus tyla, Jo pervertos širdies tyla tegali paliesti užkietėjusius nusidėjėlius. Mūsų maldos gyvenimas pasaulio akimis gali atrodyti neveiksmingas, mūsų maldos rezultatai mums nepriklauso. Meldžiamės viso pasaulio intencijomis, bet dažnai nematome galutinių rezultatų. Tai irgi auka – būti užtarėjomis darbe, kurio rezultatai galbūt liks paslėpti nuo mūsų akių, t. y. Dievo darbe.

   Kontempliatyvaus gyvenimo aukoje, širdies auka yra susijusi su proto aukojimu. Atsisakome daiktų pertekliaus ir dažno bendravimo su kitais asmenimis tam, kad padarytume savo širdyje ir prote vienatvės ir tylos erdvę Dievo Žodžiui.

   Mūsų bendruomenėje, sekdamos šv. Jono Teologo pėdomis, visu savo gyvenimu ieškome tiesos. Iš šios pastangos išplaukia kvietimas paaukoti savo protą, savo tiesos supratimą, kad būtume visada pranoktos Dievo vedimo ir Dievo slėpinio.

   Kontempliatyvios seserys turi ypatingą pašaukimą laukti Viešpaties sugrįžimo. Mes visą laiką esame namie, stengiamės budėti ir melstis, kad galėtume sutikti grįžtantį Jaunikį.

   Aukos gyvenimas – tai ypač padėkos ir pasitikėjimo gyvenimas. Tai darymas visko, kad „pasiliktume Meilėje“ (Jn 15, 9), kad su pasitikėjimu ir padėka būtume atidžios tai dovanai, kurią pats Dievas nori dovanoti. Eucharistija ir dabartinė akimirka yra tie du būdai, kurių dėka galime nuolat aukotis Dievui.

   Kontempliatyvioji pažįsta savo neturtą, bet žino, kad jos nenuviliama viltis – tai Viešpats. Ji trokšta nuolat pasilikti šiame Dievo artume – Kristuje. Jos gyvenimo auka visų pirma yra dėkojimas Kristui už tai, kad parodė savo meilę iki galo, kad dovanojo bendrystę su Juo – šią perkeitimo ir permaldavimo erdvę, į kurią taip norisi sunešti visą žmoniją. Paragavusi Dievo gerumo, Jo begalinės Meilės, ji nebegali gyventi kitaip, kaip tik vien Jam, savo Viešpačiui, ir pašvenčia Jam savo gyvenimą. Kad tai būtų kuklus, bet nuolat budintis Dievui atsiliepiančio žmogaus „TAIP“ kartu su Mergele Marija.

   Dieviškos meilės auka

   Dvasinė meilė visada reikalauja aukos, pasirinkimo, kad įeitume į bendrystę su Tuo, kuris aukojasi dėl mūsų. Nors kontempliatyvus gyvenimas ir turi ypatingą vietą Bažnyčioje, bet jis nėra skirtas vien išrinktiesiems, kiekvienas žmogus yra kviečiamas pasiaukoti mylinčiam Dievui, Tam, kuris aukojasi už mus.

   Galbūt galėtume pasakyti, kad kontempliatyvieji yra visų žmonių auka Dievui, deganti Aukščiausiojo akivaizdoje kasdienybės paprastume kartu su Kristumi. Permaldavimo, užtarimo, padėkos auka. Kaip šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė jie pasislėpę Bažnyčios širdyje, trokšdami, kad ši širdis nuolat pulsuotų Dievo garbei.