Šv. Jono kontempliatyviosios seserys – seserų vienuolija, susibūrusi paskutiniais XX a. dešimtmečiais, siekianti gyventi joaniškąja dvasia, kuri per visą Bažnyčios tradiciją, nuo pirmųjų amžių iki naujausių laikų, liudijo Gerąją Naujieną, Mylimojo mokinio perteiktą ketvirtojoje Evangelijoje, trijuose Laiškuose ir Apreiškime.
Bažnyčios Tėvai teigė, kad nė vienas, neprisiglaudęs prie Jėzaus krūtinės ir nepriėmęs Marijos kaip Motinos, nepajėgs suvokti šv. Jono Evangelijos (Origenas, Comm. in Iohannis, I, 23). Tad gyvenimas šia dvasia apima vidinę maldą, ypatingą pagarbą Eucharistijos šventimui, dėmesį Švč. Sakramento adoracijai.
Šv. Jono tėvystė skatina vis labiau priimti Marijos motinystę, būtent tą jos išraišką, kai po jos sūnaus Kančios, Nukryžiavimo ir Prisikėlimo ji tampa apaštalo Jono bei visos Bažnyčios Motina.
Šis pirmosios kontempliatyvios bendruomenės gyvenimas, Marijos ir Jono gyvenimas, ir yra svarbiausias seserų gyvenimo pavyzdys bei siekis. Ši dvasia skatina seseris siekti asmeninio ir bendruomeninio ryšio su Kristumi (plg. Regulą I, 4), mylėti brolius ir seseris „iki galo“ (Jn 13, 1), nepaliaujamai melsti siųsti Parakletą broliams apaštalams, Bažnyčiai ir visai žmonijai (plg. Regulą I, 7), savitai, bet kartu su broliais ir seserimis apaštalais, gyventi evangelizacijos džiaugsmu, net jeigu tektų sėklą berti karčiai raudant (plg. Regulą I, 8).
Šv. Jono seserys savo pašaukimu gyvena ypač kontempliuodamos šv. Jono Evangelijoje, Pirmajame laiške ir Patmo regėjime apreikštą Dievo slėpinį: Dievas yra Meilė ir Šviesa. Jos saugo savo širdyse Jėzaus maldą Tėvui: „Pašventink juos tiesa!“ (Jn 17, 17). O „tiesa yra tai, kad Tu esi Meilė ir kad Tavo Meilė yra viskas“ (Regula I, 6).
Dievo žodžio skaitymas (Lectio Divina), remiantis Bažnyčios mokymu ir Tėvų tradicija, teologijos bei filosofijos studijavimas pagal kiekvienos asmenines galimybes, atidumas klausimams, kylantiems visiems žmonėms, yra esminė Šv. Jono seserų gyvenimo dalis, padedanti ugdyti ne tik dieviškąjį, bet ir žmogiškąjį realizmą, būtiną maldos gyvenimui.
Šį atvirumą gyvenimo tikrovei skatina ir palaiko tarnystės dvasios ugdymas bendruomenėje, kasdienis rankų darbas bei amatai, visada puoselėti kontempliatyviųjų vienuolynuose, ‒ kad rankos tęstų ir įkūnytų nepaliaujamą širdžių maldą, pamažu apimančią visą gyvenimą (plg. Regulą I, 6).
Galiausiai šis kontempliatyvus monastinis gyvenimas, kaip teigia paskutinis dokumentas, skirtas kontempliatyviųjų seserų bendruomenėms, „apima bendruomeninį gyvenimą nuolatinio augimo procese, kuris padeda išgyventi tikrą brolišką bendrystę, koinoniją“ (Vultum Dei, 25). Bendruomenę ir jos dvasingumą kuria visos seserys, padėdamos viena kitai prie šio kūrimo prisidėti pagal kiekvienos asmenines dovanas ir išgyvendamos tarpusavio priklausomybę. Taip šis kontempliatyvaus gyvenimo bendruomenėje būdas padės kiekvienai seseriai atsiliepti į Viešpaties kvietimą ir džiaugsmingai keliauti savo pašaukimo keliu.
Šv. Jono kontempliatyviųjų seserų bendruomenė buvo įkurta Prancūzijoje, Liono vyskupijoje. Jos pirmieji namai ir noviciatas buvo įsteigti šalia Šv. Jono brolių noviciato mažame Luaros departamento miestelyje Sen Žodare, Centrinio Masyvo plynaukštėje, beveik ant Luaros upės krantų.
Šv. Jono kontempliatyviųjų seserų kongregaciją, kaip ir Šv. Jono brolių bei apaštalinių seserų kongregacijas, įsteigė tėvas dominikonas Marie-Dominique Philippe (1912‒2006).
Liono arkivyskupas, kardinolas Albert Decoutray 1994 m. pripažino bendruomenę pašvęstojo gyvenimo institutu ir patvirtino pirmuosius jos įstatus. Vėliau kitas kardinolas, Philippe Barbarin, 2004 m. patvirtino šių įstatų pataisas.
Šv. Jono kontempliatyviosios seserys, kaip nemaža jaunų bendruomenių, neišvengė brendimo krizės, prasidėjusios 2009 m. Nuo 2013 m. kongregacija pradėjo naują etapą, įvairių vienuoliškojo gyvenimo sričių pertvarkos darbą, savo charizmos bei įstatų peržiūrą. Šis darbas, lydimas Bažnyčios, tebetęsiamas iki šiol.
Šiuo metu Šv. Jono kongregacijos seserys gyvena šešiuose namuose. Treji yra Prancūzijoje: Trusiūre (Bovė vyskupijoje), Terbase (Gapo vyskupijoje), Pelevuazene (Buržo vyskupijoje); Jungtinėse Amerikos Valstijose, Prinsvilyje (Ilinojaus valstijoje, Peorijos vyskupijoje); Afrikos žemyne Kamerūne, Simboke (Jaundės vyskupijoje) ir Lietuvoje, Vilniuje.
Šiuo metu pagrindiniai Šv. Jono seserų kongregacijos namai yra Trusiūre, Bovė vyskupijoje.
Pirmosios seserys iš Lietuvos Šv. Jono kontempliatyviųjų seserų noviciatą Prancūzijoje pradėjo 1992 m. pradžioje, vos subyrėjus Sovietų Sąjungai ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
Šv. Jono broliai, pakviesti Vilniaus arkivyskupo Audrio Juozo Bačkio, įsikūrė Vilniuje 1993 m. buvusiame Laterano kanauninkų vienuolyne Paco g. 4 ir padėjo pamatą plėtotis visai Šv. Jono bendruomenei Lietuvoje.
Broliai padėjo įsikurti ir pirmosioms Šv. Jono kontempliatyviosioms seserims. Jos į Vilnių atvyko 1998 m. liepos mėn., taip pat pakviestos Jo Ekselencijos A.J. Bačkio.
2000–2001 m. kartu su broliais seserys persikėlė į XVII a. trinitorių vienuolyno ir pirmąją Vilniaus seminariją priglaudusį pastatą (Antakalnio g. 27), įsikūrė šiauriniame šio pastato sparne. Jos rūpinosi šios pastato dalies statybos ir restauracijos darbais, įrengė koplyčią, apie 10 celių, biblioteką, dirbtuves, refektoriumą ir kitas būtinas patalpas.
Pirmosios seserys Lietuvoje priėmė visus jaunos bendruomenės kūrimosi naujoje vietoje iššūkius ir daug prisidėjo, steigiant Šv. Jono bendruomenę Lietuvoje. Kad bendruomenė įleistų šaknis, jos dvasingumą reikėjo laipsniškai persodinti iš užsieninės dirvos į lietuviškąją: perteikti tuometinį bendruomenės mokymą bei ugdymą, pritaikyti bendruomenės liturgiją, padėti atrasti kitus šį dvasingumą skleidžiančius tradiciją bei tekstus. Seserys rengė maldos vakarus, vertė brolių paskaitas, organizavo ir vykdė leidybos darbus, padėjo broliams perteikti mokymą bendruomenės oblatams ir vienuolyną lankančioms šeimoms, neretai pačios dalyvaudavo susitikimuose bei paskaitose, lydėjo vienuolyno bičiulius ir jaunimą. Prie vienuolyno susitelkus ir išaugus pasauliečių bendruomenėms bei grupėms ir Šv. Jono apaštalinėms seserims įsikūrus Senųjų Trakų vienuolyne, dalyvavimo veikloje pusiausvyra pasikeitė. Apaštalinių seserų indėlis steigiant Šv. Jono šeimą Lietuvoje didžiulis, kaip neįkainojama yra oblatų ir vienuolyno bičiulių draugystė ir parama.
Šv. Jono šeimai Lietuvoje stipriau įleidus šaknis, kontempliatyviosios seserys gali labiau grįžti į savo kontempliatyviojo gyvenimo vagą ir atsidėti šio gyvenimo būdo gilesnės tradicijos kūrimui.
Viešpats Jėzus Kristus tebus garbinamas per amžius!
Šv Jono kontempliatyviųjų seserų
PRANEŠIMAS
Apie Generalinės kapitulos nutarimus
Šių metų vasario 15-27 d. Šv. Jono kontempliatyviosios seserys susirinko į nepaprastąją kapitulą, kuri vyko Monmartro Švč. Širdies Benediktinių vienuolyne, šalia Blaru miestelio (apie 100 km į pietvakarius nuo Paryžiaus), į kurią buvo pakviestos visos amžinųjų įžadų seserys. Iš viso joje dalyvavo vienuolikos tautybių 37 - ios seserys.
Dvi dienos prieš kapitulą buvo skirtos rekolekcijoms, kurioms vadovavo tėvas jėzuitas Leputras. Po jų kapitula prasidėjo ypatingai svarbiu ir jautriu klausimu: kokia turėtų būti mūsų, kontempliatyviųjų seserų, laikysena mūsų istorinio įkūrėjo, tėvo Marie-Dominique Philippe, atžvilgiu?
Beveik visą kapitulą moderavo buvęs Bovė (Beauvais) diecezijos generalinis vikaras, kanauninkas Bernardas Grenjė. Kanonų teisės klausimais seseris konsultavo kanonistas benediktinas Dom Hugonas Lerua. Pora dienų kapituloje lankėsi ir psichoterapeutas Mišelis Benji, turintis patirties padėti vienuolijoms. Ilgą popietę vaizdo konferencijos būdu su kapitulos seserimis bendravo ir į klausimus atsakinėjo vyskupas Chosė Rodrigesas Karbalo. Po šio pokalbio su vyskupo buvo nuspręsta pateikti tokio turinio bendrą pareiškimą:
Bažnyčios vadovybei, atstovaujamai vyskupo Karbalo, prašant, mes, Šv. Jono kontempliatyviosios seserys, apsisprendžiame atsiriboti nuo istorinio mūsų kongregacijos įkūrėjo, tėvo Marie-Dominique Philippe (tokiu būdu): tam tikram laikui susilaikyti viešai ir bendruomenėje naudotis jo raštais, skleisti jo mokymą, skaityti jo parašytą Gyvenimo regulą, melstis jo sukurtomis maldomis ir kabinti jo nuotraukas. Šiuo klausimu mes atsiskaitysime mūsų bažnytinimas vadovams. Be to, mes taipogi apsisprendžiame nebelaikyti Alix Parmentjė mūsų kontempliatyvaus gyvenimo pavyzdžiu.
Kita kapitulos dalis, kuri buvo skirta naujosios Generalinės vyresniosios ir jos patarėjų rinkimams, vyko dalyvaujant mūsų ordinarui, vyskupui Benediktui Rivjerui.
Kapitula naująja Generaline vyresniąja išrinko
seserį Marie François
Jos patarėjomis buvo išrinktos seserys iš trijų žemynų:
sesuo Annick (Afrika, Kamerūnas),
sesuo Ieva Marija (Lietuva, Vilnius),
sesuo Marjolaine Thérèse (Prancūzija, Terbasas)
ir sesuo Thérèse Marie (Kinija).
Per visą kapitulą seserys gyvai ir iš esmės diskutavo apie dabartinę Kongregacijos padėtį. Jos dėkoja Dievui už tai, kad kapitula praėjo sėkmingai ir lieka dėkingos tiems, kurie lydėjo jas savo malda, ypač jas priėmusioms seserims benediktinėms, kuris labai svetingai ir seseriškai priėmė jas savo vienuolyne.
Šv. Jono kontempliatyviosios seserys – tai antroji po Šv. Jono brolių įsteigta kongregacija. Seserys iš esmės dalijasi tuo pačiu šv. Jono Evangelisto ir Apaštalo dvasingumu bei charizma, kaip ir broliai bei vėliau įsteigta Šv. Jono apaštalinių seserų kongregacija, bet joms būdinga šiuo dvasingumu gyventi labiau vidiniu būdu. Visai Šv. Jono šeimai jos turi liudyti ir nuolat priminti pirmąją ir pagrindinę kryptį – dieviškosios meilės pirmumą, kad visa kyla iš Tėvo meilės ir visa į ją sugrįžta (plg. Jn 13, 1; Jn 16, 28; Jn 17, 11, taip pat plg. Regulą, III, 20) ir kad šis grįžimas iki galo įvyksta gyvenant kontempliatyvų gyvenimą. Šv. Jono broliai ir seserys šia kontempliacija stengiasi gyventi „pasiimdami Mariją pas save“ (Jn 19, 27), tapdami vaikais tos, kuri pirmoji atsakė į Tėvo meilę, ir atsiduodami jos motiniškai globai.
Šv. Jono kontempliatyviųjų seserų kongregacija savo valdymo struktūra yra savarankiška, turinti savivaldą ir renkanti Generalinę Vyresniąją bei jos patarėjų tarybą. Kongregacija reguliariai renkasi į generalines kapitulas, jų metu priima svarbius visai bendruomenei sprendimus ir nagrinėja visai bendruomenei bei atskiriems namams aktualius klausimus, numato ateities perspektyvas ir konkrečius uždavinius.
Nors visos trys Šv. Jono šeimai priklausančios kongregacijos ‒ brolių, kontempliatyviųjų seserų ir apaštalinių seserų ‒ yra savarankiškos, tik papildydamos viena kitą bei siekdamos tos pačios charizmos bendrystės, galės liudyti šv. Jono dvasią Bažnyčioje ir įvykdyti Viešpaties pažadą: „Noriu, kad jis pasiliktų, kolei ateisiu“ (plg. Jn 21, 22–23).