Dykumų Tėvai, dažniausiai gyvenę kaip atsiskyrėliai ir kovoję su blogomis mintimis bei pagundomis, gindavosi nuo jų rankų darbu. Antai šv. Antanas Didysis regi angelą, kuris moko jį, kaip elgtis dvasinės kovos metu: pakaitomis melstis ir dirbti (Pirmoji Antano apoftegma). O ir šv. Jonas Kasijonas, apėmus akedijai, pataria imtis darbo (De Institutis cœnobiorum), šv. Benediktas savo Reguloje nevengia kalbėti apie darbą virtuvėje (Regula, 35), šv. Hugonas, kartūzas, savo broliams aiškina, kad Mortos gyvenimas buvęs naudingesnis, nei Marijos (Liber de miseria hominis). Antai cistersai, iš naujo atradę darbo dvasinę vertę, ekonominę veiklą pavertė savo charizmos dalimi ‒ tokia yra paveldėta didi tradicija, darbą derinanti su malda, Lectio divina, studijomis. Galiausiai darbas padeda kurti bendrystę ir bendruomenę, bendruomenė kuria aplinką, kurioje visa tarnauja jos maldingumui, papildo, užbaigia kūriniją ir šlovina Kūrėją.
Vienuolių darbas niekada neturi tapti vergiškas, savitikslis, nužmoginantis ‒ todėl visada bus gan paprastas, nesudėtingas ir kartu kūrybiškas, dažnai pažymėtas asmenine žyme, saikingas, savitas, nes pagamintas ne mašinomis, o žmogaus rankomis arba nuo žmogaus priklausančia technika. Jis visad bus tik priemonė, tarnaujanti aukštesniam tikslui.
